Archeologiniai tyrimai

Kernavė – tai vienas svarbiausių ir archeologijos požiūriu įdomiausių paminklų Centrinėje bei Rytų Europoje. Nuslinkus ledynams, maždaug prieš 12000 metų čia atsikraustė pirmieji gyventojai. Nuo to laiko Kernavė niekada nebuvo ilgesniam laikui apleista. Čia žmonės gimdavo, augdavo, dirbdavo, kariaudavo, mirdavo ir buvo laidojami. Todėl kompaktiškoje 196,2 h teritorijoje aptikta ir daugiau ar mažiau tyrinėta daugiau kaip 40 įvairių epochų paminklų (ištirta virš 8000 kv.m ploto). Tai leidžia apžvelgti ne tik atskirus mūsų proistorės etapus, bet ir rekonstruoti ištisą gyvensenos bei laidosenos šiame regione raidą. Daugelis Kernavėje tyrinėtų perkasų atrodė kaip storas įvairiausių laikotarpių kultūrinių sluoksnių pyragas. Kiekvienas sluoksnis jame – tai neįkainojamas Kernavės proistorės puslapis. Profesionalūs archeologiniai tyrinėjimai pradėti 1979 m., nuslinkus Mindaugo sosto piliakalnio rytiniam šlaitui (vad. doc. P. Kulikauskas, A. Luchtanas, VU). Aptikti 4 – 14 a. kultūriniai sluoksniai. 1979 m. tyrinėta ir dalis gyvenvietės, buvusios šiaurės rytinėje Lizdeikos kalno piliakalnio papėdėje (I tūkst. vidurys – antra pusė). Nuo to meto archeologiniai kasinėjimai Kernavėje vykdomi kiekvieną vasarą.

1980-82 m. buvo tęsiami ir užbaigti Mindaugo sosto piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai (MA Istorijos instituto ir VU jungtinė ekspedicija, vad. R. Volkaitė–Kulikauskienė).

1981 m. pradėtas kasinėti vėlyvojo geležies amžiaus pilkapynas, esantis apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Kernavės (vad. P. Kulikauskas, VU). Ištirti 2 iš 23 čia esančių pilkapių. 

 

1983 m.: ištirti dar 3 pilkapiai minėtame pilkapyne (vad. A. Luchtanas, VU); pradėti didžiausio piliakalnio Kernavėje – Pilies kalno – kasinėjimai (MA Istorijos instituto ir VU jungtinė ekspedicija, vad. R. Volkaitė-Kulikauskienė); išaiškinta atvira geležies amžiaus gyvenvietė (1-7 m.e.a.), buvusi už 400 m į pietvakarius nuo piliakalnių, Neries pirmoje viršsalpinėje terasoje (vad. A. Luchtanas); apie 200 m į rytus nuo minėtos gyvenvietės, prie pat Neries, aptikta akmens amžiaus gyvenvietės liekanų. Nuo 1984 m. archeologinius tyrimus vykdė VU istorijos katedros ekspedicija (vad. A. Luchtanas). 1984 m.: ištirtas dar vienas pilkapis Kernavės pilkapyne (II tūkstm.po Kr. pradžia); toliau tyrinėjant geležies amžiaus gyvenvietę prie Neries, patikslinta jos chronologija – 3-5 a.

1985 m.: tęsiant Pilies kalno piliakalnio tyrinėjimus, nustatyti du pagrindiniai jo naudojimo etapai: I tūkstm. vidurys ir 13-14 a.; vykdant sausinimo darbų archeologinę priežiūrą, pavyko nustatyti fortifikacinio elemento – griovio, skyrusio Mindaugo sosto ir Aukuro kalno piliakalnius – struktūrą; Aukuro kalno piliakalnio papėdėje aptikta daug 13-14 a. radinių.
 

		1986 m. pradėti (vykdyti ketverius metus iš eilės) archeologiniai tyrinėjimai Pajautos slėnyje, melioracijos metu barbariškai apardytoje zonoje, ten aptikus medinio kelio liekanas, akmenų grindinius, išverstus pastatų sienojus. Siekta išsiaiškinti paminklo pobūdį, chronologiją, nustatyti užimamą teritoriją. Slėnyje aptiktas 60-130 cm 13-14 a. kultūrinis sluoksnis. Stratigrafiškai žemiau buvęs medinis kelias – medgrinda – datuotas I tūkstm. viduriu. Tyrinėjimai leido rekonstruoti viduramžių Kernavės miesto planą, dalinę gatvių struktūrą. Miestą sudarė kunigaikščio pilis-rezidencija (Aukuro kalno piliakalnis) su ją saugojusiais priešpiliais (Mindaugo sosto , Lizdeikos kalno piliakalniai) bei du gyvenamieji amatininkų ir pirklių kvartalai. Vienas jų – aukštutinis, maždaug 2 ha ploto - Pilies kalno piliakalnyje, kitas – žemutinis, 10-12 ha ploto - Pajautos slėnyje. Tęsėsi žvalgomojo pobūdžio darbai Kernavės apylinkėse.

1987 m. rytiniame dabartinio miestelio pakraštyje aptiktas ir tyrinėtas 15-17 a. kultūrinis sluoksnis. 

1989 m. apie 100 m nuo Neries, šalia Mitkiškių vienkiemio, aptikti pavieniai mezolito epochos titnaginiai dirbiniai bei neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus kultūriniai sluoksniai. Ankstyvajame geležies amžiuje šioje vietoje buvo plokštinis kapinynas su degintiniais krūsniniais kapais. Tyrinėjant plotą pušyne 30 m nuo upės, į pietus nuo Pilies kalno, rasta neolito laikotarpio titnaginių dirbinių, pirmųjų mūsų eros amžių ūkinė duobė bei viduramžiais datuota duobė, greičiausiai turėjusi apeiginę paskirtį – spėjama čia buvus viduramžių Kernavės alkvietę. Apie 1 km į pietus nuo piliakalnių, abipus Kernavės upelio žiočių, aptiktos dar dvi gyvenvietės: dešiniajame krante - neolitinė bei pirmųjų amžių po Kr., kairiajame – romėniškojo laikotarpio. Arčiau Neries surasta neolitinių bei ankstyvojo žalvario amžiaus titnaginių dirbinių, skaldos. Į rytus nuo minėtų gyvenviečių, pirmoje Neries terasoje, aptikta brūkšniuotos bei grublėtos keramikos. Žvalgant ketvirtosios upės terasos pakraštį, apie 0,4 km į rytus nuo Lizdeikos piliakalnio, atrastas penktasis Kernavės piliakalnis – Žvalgakalnis, datuotas 13-14 a. 

1989 m. archeologinių tyrinėjimų geografija bei mastai išsiplėtė, vietos muziejų reorganizavus į savarankišką valstybinį Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų-rezervatą, vadovaujamą ist. m. k. Vytauto Ušinsko. Rezervato (192,6) statusas apsaugojo šį unikalų archeologijos paminklų kompleksą nuo tolimesnio niokojimo – arimo, melioravimo, statybų. Muziejuje įsteigtas archeologijos skyrius, vadovaujamas archeologo A. Jankausko, pradėjo dirbti archeologai D. Vaičiūnienė, G. Karnatka, A. Kuzmickas. 1991-2007 metais archeologijos skyriui vadovavo dr.prof. A. Luchtanas. Šiuo metu archeologijos skyriuje dirba archeologai dr. R.Vengalis ir D. Baltarmiejūnaitė, skyriui vadovauja dr. G. Vėlius.

1989-90 m. muziejaus ekspedicija vykdė tyrinėjimus senųjų Kernavės bažnyčių vietoje (vad. A. Jankauskas), 1991 m. – vad. G. Karnatka. Čia atidengti 1739 m. statytos Kernavės bažnyčios bei varpinės ir 16 a. koplytėlės pamatai. Bažnyčia buvo pastatyta ant 14 a. pabaigos – 17 a. kapinių.

1990 m. tyrinėta romėniškojo laikotarpio gyvenvietė Kernavėlės upelio dešiniajame krante, apie 300 m nuo Neries (vad. V. Ušinskas). Aptikta geležies lydymo krosnelė. Be ryškesnių rezultatų kasinėta Semeniškių kaimo teritorijoje bei šiaurinėje Kernavės miestelio dalyje.

		1990-91 m., 1993 m. tęsiami įvairių epochų gyvenviečių ir ankstyvojo geležies amžiaus kapinyno Pajautos slėnyje tyrinėjimai (VU Archeologijos ir etnologijos katedros ekspedicija, vad. A.Luchtanas). 1991 m. toliau tiriant menamos Kernavės alkvietės vietą, aptiktas neolito laikotarpio, III tūkst. pr. Kr. kultūrinis sluoksnis su gausybe titnaginių radinių.
1992-1993 m. tyrinėta Aukuro kalno piliakalnio aikštelės vakarinė dalis (VU ekspedicija, vad. A. Luchtanas). Stratigrafiškai išsiskyrė trys pagrindiniai apgyvendinimo horizontai bei keturių gaisrų pėdsakai. Piliakalnis apgyvendintas 1 a.pr.Kr. Vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos kultūros gyvenvietė buvo sunaikinta gaisro. 3 a. po Kr. susiformavo kultūrinio sluoksnio horizontas su ankstyvąja grublėtąja keramika. 5 a. viduryje čia stovėjusi pilis, priešų užpuolimo metu sudeginta. Piliakalnyje vėl intensyviai gyventa I tūkst. antroje pusėje – II tūkst. pradžioje. Viduramžiais Aukuro kalnas virto pagrindine Kernavės pilimi, kunigaikščio rezidencija. Aptikti gaisrų pėdsakai, likę nuo 1365 m. ir 1390 m. kryžiuočių užpuolimų. Tęsiami darbai Pajautos slėnyje (vad. G. Karnatka). 1992 m. žvalgomieji tyrimai (vad. A. Kuzmickas) vykdyti Semeniškių kaime, taip pat viduramžių miesto pietrytinėje pusėje, kur aptikta romėniško laikotarpio keramikos, pačios mūsų eros pradžios arimo žymės. Kasinėjant 16-19 a. dvarvietę rytiniame Kernavės pakraštyje, buv. Kriveikiškių kaimo vietoje, aptikti krosnių padai bei daug 16 a.pab.-18 a. koklių (vad. A. Jankauskas).
		1994 m. vėl tyrinėjami ankstyvojo geležies amžiaus kapinynas bei įvairių epochų gyvenvietės Pajautos slėnyje (VU ekspedicija, vad. A. Luchtanas). Kultūrinių sluoksnių stratigrafija analogiška anksčiau tirtiems. Surasti kapai: du degintiniai ir vienas griautinis.

Tais pačiais metais pradėtas tyrinėti 1993m. aptiktas 13-14 a. Kernavės miesto kapinynas, surastas už 100 m į šiaurę nuo penktojo Kernavės piliakalnio – Žvalgakalnio (vad. G. Vėlius). Surasta daug turtingų griautinių kapų, prabangių importinių įkapių. Kapinynas tyrinėtas iki 1999 m. (išskyrus 1997 m.) ir 2002 m. Nustatytos paminklo ribos, teritorija, chronologiniai rėmai – 13a. vidurys-1390 m. 

1994 m., tyrinėjant senųjų Kernavės bažnyčių šventorių (planuojant įrengti piliakalnių apžvalgos aikštelę), aptiktas anksčiau tirtų 14 a. pab. –17 a. kapinių pietinis kraštas (vad. G. Karnatka).

1995 m. tęsiami miesto Pajautos slėnyje tyrinėjimai (VU ekspedicija, vad. A. Luchtanas).

1996-1997 m. paminklosauginiais tikslais baigta tyrinėti namų valdos ardoma senovės gyvenvietė prie Neries (VU ekspedicija, vad. A. Luchtanas). Patikslinta brūkšniuotosios keramikos kultūros egzistavimo šiame regione pabaiga bei naujos kultūros su ankstyvąja grublėtąja keramika pradžia – 2-3 a. sandūra. Aptikti akmens amžiaus epochų mezolito bei neolito, taip pat senojo geležies amžiaus ir 13-14 a. (beveik suardytas) kultūriniai sluoksniai. Surasti dar du degintiniai ankstyvojo geležies amžiaus kapai. 

1998 m. pavasarį upelio griovoje, esančioje už 200 m į šiaurę nuo Lizdeikos piliakalnio, polaidžio vandens į paviršių buvo išplauta daug 13-14a, keramikos, gyvulių kaulų. Pradėti archeologiniai tyrinėjimai, siekiant išsiaiškinti naujai surasto paminklo pobūdį, teritoriją, tikslesnius chronologijos rėmus (Kernavės muziejaus ekspedicija, vad. D. Vaičiūnienė). Tyrimai tęsiami ir 1999-2001 m. Po 1,6-2 m storio sąnašiniu sluoksniu aptiktas iki 2,7 m gylio 13-14 a. kultūrinis sluoksnis. Ištirta sodybos kiemo dalis, aptverta tvora, aptiktas šulinys. Pastatų dar nerasta, tačiau sluoksnis turtingas atsitiktiniais 13-14 a. radiniais. Šie tyrinėjimai parodė, Kernavės viduramžių miestas buvo kur kas didesnis nei manyta iki šiol – sodybų būta ne tik slėnyje, piliakalniuose, bet ir viršuje, ketvirtoje antsalpinėje terasoje.

2002 m. Pajautos slėnyje, numatomo renovuoti kelio vietoje, buvo kasami žvalgomieji šurfai (VU ekspedicija, vad. A. Luchtanas). Aptiktas iki 0,5 m storio I tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenviečių kultūrinis sluoksnis.

2003 m. minėto kelio vietoje, Pajautos slėnyje, ištirtas virš 2000 kv.m plotas (VU ekspedicija, vad. A. Luchtanas). Aptikti 2-5 a. kultūriniai sluoksniai, taip pat akmens amžiaus bei 13-14a. Kernavės radiniai.

2004 m. tyrimai Pajautos slėnyje buvo tęsiami (vad. R. Vengalis). Rytinėje renovuojamo kelio atkarpoje aptiktas 2-3 a. gyvenvietės kultūrinis sluoksnis, surasti unikalūs Romėniškojo laikotarpio radiniai. 

Tais pačiais metais aptiktas 14 a. sodybos kultūrinis sluoksnis už 100 m į šiaurę nuo Pilies kalno piliakalnio. Tyrimai (vad. D. Vaičiūnienė) parodė, kad viduramžių Kernavės sodybos supo miestą į šiaurę nuo piliakalnių. 

2005 m. tyrinėtas viršutinis Kernavės miestas (13-14 a.), vad. G. Vėlius. Aptiktas to meto sodybos kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta daug juvelyrinių ir odos dirbinių.14 a. antroje pusėje sodybos vietoje iš vietinės balų rūdos buvo gaminama geležis. Surastos geležies liejimo krosnių liekanos, daug šlako, molinių vamzdžių, skirtų orui į krosnis įpūsti. 

2006 m. toliau tyrinėtas viršutinis Kernavės miestas (vad. R. Vengalis). Tyrinėtas plotas, esantis apie 100 m į ŠV nuo 1998-2001 m. tyrinėtų plotų. Paaiškėjo, kad viršutinis Kernavės miestas XIII-XIV a. užėmė daug didesnę teritoriją, nei manyta iki šiol. Nors kultūrinis sluoksnis tyrinėtoje vietoje smarkiai suardytas ilgalaikių arimų, tačiau aptikta daug vertingų radinių, pastatų, tvorų kontūrai, židiniai, ūkinės duobės bei stulpavietės. Tarp radinių paminėtini: labai reta viena pirmųjų lietuviškų monetų – Jogailos denaras, Prahos grašis, auksinis smeigtukas su paukščio formos galvute ir kt.

Įdomiausias 2006 archeologinių tyrimų radinys 2006 m., tyrinėjant viršutinį Kernavės miestą aptikta itin reta moneta, papildžiusi  Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus numizmatinę kolekciją. Monetos averse pavaizduotas valdovas su karūna ant galvos, aplinkui taškinis apvadas ir legendos fragmentas ...I : ... . Reverse pavaizduotas žvėris (liūtas), virš jo totoriška tamga, sudaryta iš dviejų persipynusių širdžių. Ši moneta skiriama Jogailai, manoma, kad ji kaldinta tarp 1387-1390 m. Šis monetų tipas vienas rečiausių tarp pirmųjų LDK monetų.

 2007 m. buvo tęsiami (2005 m.) menamos XIII-XIV a. Kernavės kalvės vietos tyrinėjimai. Ištirtas 200 m² plotas. Aptikta dar vienos geležies lydymo krosnies liekanos, gausybė ortakių fragmentų, šlako. Panašu, kad šioje vietoje, toliau nuo to meto miesto centro, didelėje teritorijoje, darbavosi geležies liejikai. Geležis buvo išgaunama iš vietinės balų rūdos.
Taip pat žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai atlikti kalvoje, esančioje į vakarus nuo Pilies kalno piliakalnio. Iki šiol buvo manoma, kad ši teritorija niekada nebuvo apgyvendinta. Tačiau pavyko aptikti ūkinės paskirties duobes su XIII-XIV a. Kernavės miestui būdingais dirbiniais. Tyrimų rezultatai leidžia spėti, kad to meto viršutinis miesto plotas neapsiribojo Pilies kalno gynybiniu grioviu, o tęsėsi toliau į vakarus. 

2008 m. tęsti tyrinėjimai viršutiniame Kernavės mieste (vad. R. Vengalis). Tyrinėta šalia 2006 m. tirtų plotų. Palyginti nedideliame plote aptikti gausūs XIII-XIV a. datuojami radiniai (papuošalai, darbo bei buities įrankiai), taip pat ūkinės duobės su buitinėm atliekom – puodų šukėm bei gyvulių kaulais, tvorų bei, galbūt, pastatų pėdsakai.
Taip pat tęsti tyrimai ir senojo miesto vietoje netoli Pilies kalno piliakalnio (vad. D. Baltramiejūnaitė), šalia 2004 m. aptiktos 14 a. sodybos. Čia taip pat rasta ūkinių duobių, stulpaviečių bei XIV amžiui būdingų radinių.
Tyrinėjimai vykdyti ir Pajautos slėnyje, šalia Kernavėlės upelio, netoli 1990 m. tirtos vietos (vad. R. Vengalis). Čia aptikta geležies lydymo krosnelė, datuojama I tūkstantmečio viduriu.

			2009 m. vykdyti tyrinėjimai Pajautos slėnyje, Semeniškių kaimo sodyboje rekonstruojamų pastatų vietoje (vad. D. Baltramiejūnaitė). Čia kiek netikėtai aptikti IV a. pilkapių pėdsakai. Kadangi pilkapių sampilai neišlikę, iki tyrinėjimų apie šio pilkapyno egzistavimą nieko nežinota. Tyrimų metu aptikti pilkapių griovių pėdsakai ir žemiau pilkapių pagrindo buvę griautiniai kapai. Ištirtos 4 pilkapių liekanos – 3-juose aptikta po vieną kapą, viename – net 7 kapai. Mirusiųjų griaučiai sunykę, tačiau išlikusios įkapės – antkaklės, antsmilkiniai, smeigtukai, apyrankės, žiedai, kirviai, ietigaliai, pjautuvai ir kt. Šioje vietoje taip pat aptikta ir ankstesnių palaidojimų pėdsakų – tai degintiniai kapai urnose, datuojami I tūkstantmečiu pr. Kr. Šalia pilkapių aptikti 2 tokie kapai, kurie, deja, buvo gerokai apardyti.
				Nuotraukose (2009):  1. preparuojamas pilkapio griovys   2,3. IV a. moters įkapės
			2010 m., vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamą projektą “Kultūrinio kraštovaizdžio raida archeologijos ir gamtos mokslų duomenimis”, Pajautos slėnis buvo žvalgytas geofizikiniais metodais – magnetometru. Šių žvalgymų metu gauti rezultatai parodė po žeme esančias magnetines anomalijas, kurios dažniausiai atsiranda įvairių perkasimų vietose arba ten, kur yra degėsių, geležinių daiktų. Keleto ryškesnių anomalijų vietose vykdyti nedidelės apimties archeologiniai tyrinėjimai (vad. R. Vengalis). Šiose vietose aptiktos I tūkstantmečiu ir II tūkstantmečio pradžia datuojamos ūkinės duobės su gausiomis to laikotarpio atliekomis – keramikos šukėmis, geležies šlaku, molio tinku ir pan.
			2010 m. taip pat tęsti ir 2009 m. pradėti tyrinėjimai Semeniškių kaime (vad. R. Vengalis). Čia tyrinėtas naujai aptiktas paminklas – XIV a. degintinis kapinynas. Kapinynas unikalus ne tik Lietuvos kontekste, bet ir kur kas platesniame regione – kapai jame buvo įrengti vandenyje, tuo metu tekėjusio upelio vagoje. Tarp gausių degintinių žmonių kaulų aptikti sudaužyti puodai, apsilydę bronzinių, geležinių, kaulinių ir stiklinių papuošalų ir aprangos detalių fragmentai.
			2011 m., tęsiant ankstesniais metais pradėtus darbus, tyrinėta kalva, esanti į vakarus nuo Pilies kalno piliakalnio (vad. D. Baltramiejūnaitė). Tyrinėjimai patvirtino spėjimus, jog ši kalva XIII-XIV a. pateko į miesto teritoriją. Žmonių vykdytą ūkinę veiklą liudija čia rastos duobės su gausiais radiniais. Daugiausia aptikta molio tinko, kuriuo iš vidaus buvo aplipdomos medinių pastatų sienos, taip pat rasta puodų šukių, peilių, ylų, galąstuvų, iš Rusios importuotų šiferinių verpstukų. Duobėse rasta ir maisto atliekų – gyvulių, paukščių kaulų, žuvų ašakų bei žvynų, kiaušinio lukštų.

Taigi, archeologiniai tyrimai, vykdomi Kernavėje nuo 1979 m., aprėpė visas šiame Baltijos regione egzistavusias kultūras 12 tūkstančių metų laikotarpyje. Tyrinėti įvairiausio pobūdžio paminklai – įtvirtintos ir atviro tipo gyvenvietės, fortifikaciniai įrengimai piliakalniuose, viduramžių miestas, kulto vieta, istorinių laikų dvarvietė bei bažnyčios ir eilė kitų. Aptikti įvairių epochų laidojimo paminklai atspindi pomirtinio pasaulio suvokimo raidą šiame krašte skirtingais proistorės laikotarpiais. Atskleista brūkšniuotosios keramikos kultūros laidosenos paslaptis. Patikslinti pagrindinių čia egzistavusių kultūrų raidos etapai. Viduramžių miesto bei kapinyno tyrinėjimai suteikė daug neįkainojamos informacijos apie miestų ir valstybingumo pradžią Lietuvoje. Tyrinėtų Kernavės archeologinių paminklų grandinėje dar vis trūksta kelių grandžių. Žinomos akmens amžiaus gyvenvietės, bet nerastas nė vieno kapo. I tūkstm. pab.-II tūkstm. pr. paminkluose – priešingai: Kernavę supančiuose miškuose surasta daugybė laidojimo paminklų – pilkapių, o gyvenvietė su ryškesniu kultūriniu sluoksniu kol kas nerasta. Iki šiol netyrinėtas Lizdeikos kalno piliakalnis – kas slypi jame? Tiksliai nelokalizuota Vytauto funduota pirmoji Kernavės bažnyčia. Tai tik keli iš daugelio iki šiol neatsakytų klausimų.

Tirtų archeologijos objektų muziejifikavimas, parodymas natūralioje aplinkoje – vienas muziejaus prerogatyvinių planų. Šiandieninė mokslinių tyrimų skyriaus veikla ir tolimesnių tyrimų planai orientuoti ne tik į neatsakytų mūsų proistorės klausimų sprendimą, bet ir į jau tyrinėtų paminklų reprezentavimą, pateikimą visuomenei įvairiomis formomis: leidyba, ekspozicijos plėtra, rekonstrukcijos vietoje. Tuo tikslu archeologinius tyrinėjimus planuojama derinti su tiriamo objekto muziejifikavimo perspektyvomis.