Kernavės archeologinei vietovei suteikta sustiprinta apsauga ginkluoto konflikto metu (daugiau informacijos)

Kultūrinio Rezervato Nuostatai

Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas buvo įsteigtas unikalaus archeologijos, istorijos, kultūros ir gamtos vertybių komplekso pagrindu 1989.01.01. 
2003 m. sausio mėn. Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas reorganizuotas į Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkciją. Direkcijos veiklos tikslas – užtikrinti Kultūrinio rezervato nuostatuose numatytų uždavinių įgyvendinimą. 

Atlikus rezervato ribų korektūrą ir paruošus rezervato ribų planą, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m.birželio 20 d. nutarimu Nr. IX-982 patvirtintos naujos rezervato ir jo apsaugos zonos ribos bei nustatyti saugomų teritorijų plotai: 
· rezervato teritorija - 194,4 ha, 
· rezervato buferinės apsaugos zona – 2455,2 ha, kuri skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius: 
· fizinės apsaugos režimo pozonis – 118,3 ha, 
· vizualinės (regimosios) apsaugos režimo pozonis – 2336,9 ha. 

Pagrindinis Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos uždavinys – kultūrinio rezervato teritorijos ir buferinės apsaugos zonoje esančių archeologijos, istorijos vertybių tyrimas, saugojimas, muziejifikavimas ir populiarinimas. Rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, išskyrus darbus, kurie susiję su moksliniais tyrimais ir muziejifikavimu. 

Kultūrinis rezervatas skirtas: · Kernavės teritoriniam kultūros paveldo objektų kompleksui saugoti, tvarkyti, prižiūrėti, eksponuoti, lankyti ir šio komplekso autentiškumui palaikyti; · nuolatiniams kultūrinio rezervato teritorijoje ir jo buferinės apsaugos zonoje esančių archeologinių ir istorinių vertybių moksliniams tyrimams vykdyti; · muziejinei veiklai organizuoti – kaupti, apskaityti, saugoti, konservuoti, restauruoti ir eksponuoti muziejiniams rinkiniams, kurie sudaromi nuolatinių archeologinių tyrimų medžiagos pagrindu; · juridinių ir fizinių asmenų ūkinės ir kitokios veiklos, kuri susijusi su teritorijų planavimo dokumentuose ir kultūrinio rezervato nuostatuose nustatytais apribojimais, kontrolei vykdyti; · kultūriniam kraštovaizdžiui apsaugoti ir veiklos pažeistiems šio kraštovaizdžio elementams atkurti; · saugomoms nekilnojamosioms ir kilnojamosioms kultūros vertybėms propaguoti, sąlygoms plėtoti pažintinį kultūrinį turizmą sukurti.

Rezervato teritorija (194,4 ha)

Į teritoriją patenka visas Pajautos slėnis su šalia stūksančiais penkiais piliakalniais bei dalis viršutinės Neries terasos, kurioje išsidėstęs šiandieninis Kernavės miestelis. Piliakalniai – išraiškingiausias rezervato akcentas. Lietuvoje jų priskaičiuojama iki tūkstančio, tačiau niekur kitur nerasime penkių vienoje vietoje. Tai istorinių gamtos procesų (pasitraukusio ledyno) ir žmogaus veiklos palikimas. Kaip pagrindinis senovės lietuvių gyvenvietės tipas, piliakalniai egzistavo nuo bronzos amžiaus pabaigos iki 15a. Ne išimtis ir Kernavė. Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, o 13a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, kurio gynybinis branduolys buvo piliakalniuose. Tyrimai parodė, kad Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio dvarvietė, Mindaugo sosto, Lizdeikos, Kriveikiškio, Pilies kalno piliakalniai – tai priešpiliai, saugoję kunigaikščio pilį ir miestą.

Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas visas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių:

1. Kernavės piliakalnis, vadinamas Aukuro kalnu, Barščių kalnu, Šventu kalnu (I-XIV a.).
2. Kernavės piliakalnis II, vadinamas Mindaugo sostu (IV-XIV a.).
3. Kernavės piliakalnis III su gyvenviete:
3.1 Piliakalnis, vadinamas Lizdeikos kalnu, Smailiakalniu, Kriveikiškio piliakalniu (VI-XIV a.);
3.2 Gyvenvietė (VI-XIV a.).
4. Kernavė piliakalnis IV, vadinamas Pilies kalnu, Įgulos kalnu, Piliaviete (VI-XIV).
5. Kernavės senojo miesto vieta (XIII-XIV a.).
6. Kernavės senojo miesto vieta II (XV-XVIII a.).
7. Kernavės kapinynas (VIII-I a. pr. Kr.) 
8. Kernavės senosios bažnyčios vieta (XV-XIX a.).
9. Kernavės senovės gyvenvietė (IX/XIII tūkst.pr. Kr.- IV/V a. po Kr.).
10. Kernavės, Kriveikiškio piliakalnis (XIV a. ?).
11. Kernavės, Kriveikiškio kapinynas (XIII-XIV a.).
12. Kriveikiškio kaimavietė (XV-XIX a.).
13. Kernavės, Kriveikiškio dvarvietė (XV-XX a.).
14. Semeniškių senovės gyvenvietė (IV-VIII a.)
15. Semeniškių senovės gyvenvietė II (II/III-V a.)
16. Medinė koplytėlė (XVIII a.)
17. Mūrinė koplytėlė-mauzoliejus (XIX a.)
18. Klebonija (1881 m.)

Rezervato Buferinės apsaugos zona (2554,2 ha) 
Rezervato buferinės apsaugos zona nustatyta, siekiant kultūrinio rezervato teritoriją su joje esančiais paveldo objektais (vertybėmis) izoliuoti nuo neigiamo veiklos poveikio ir užtikrinti bendrąją ekologinę kultūrinio kraštovaizdžio pusiausvyrą. Buferinės apsaugos zona skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius.

Fizinės apsaugos pozonis (118,3 ha)
Šiai zonai priskirta teritorija, besiribojanti su rezervatu, ir esančių rezervate sodybų namų valdos. Šioje zonoje leidžiama ūkinė veikla, tačiau ji ribojama, derinant ją su archeologijos vertybių sauga ir gamtinės aplinkos globa. Fizinės apsaugos pozonyje yra 1 nekilnojamoji kultūros vertybė bei 5 vertybės požymius turintys objektai.

Vizualinės (regimosios) apsaugos pozonis (2336,9 ha)
Ši zona suformuota aplink rezervatą ir apsaugos nuo fizinio poveikio zoną tam, kad būtų išsaugota istoriškai susiklosčiusi urbanistinė ir gamtinė aplinka. Vizualinės apsaugos zonoje privaloma ūkininkauti ir vykdyti statybas taip, kad antropogeninės veiklos rezultatai neturėtų neigiamos įtakos archeologijos, istorijos ir kultūros vertybėms bei istoriniam vietovės kraštovaizdžiui. Į šią zoną patenka ir visas Kernavės miestelis. Vizualinės apsaugos pozonyje yra 4 nekilnojamosios kultūros vertybės bei 5 vertybės požymius turintys objektai.