Kernavės muziejui - 90 metų

„Norime išnaudoti momentą ir pradėjusį busti jų (kernaviškių) tautinį susipratimą susieti su Vytauto Didžiojo dvasia ir atidarant muziejų įmūryti Vytauto Didžiojo medalijoną į mokyklos rūmų sieną“, – rašė J. Šiaučiūnas Ukmergės II rajono pradžios mokyklų inspektoriui 1930 m.

Kernavės paveldo pažinimas ir perteikimas neįsivaizduojamas be muziejaus – jis yra svarbi savasties kūrimo, puoselėjimo ir suvokimo vieta. Šiandieninio Archeologinės vietovės muziejaus pirmtakas – tai prieš 90 metų, t.y. 1930 m. gruodžio 28 d. Vytauto Didžiojo metinių proga Kernavės pradžios mokykloje atidarytas krašto muziejus. Šį, vieną pirmųjų regioninių muziejų Lietuvoje, įkūrė Kernavės pradžios mokyklos vedėjas ir mokytojas Juozas Šiaučiūnas. Mokytojauti į miestelį J. Šiaučiūnas atvyko 1928 m. rugsėjo 23 d. Kartu su mokiniais rinko archeologinius radinius, kaupė etnografinius daiktus, savo lėšomis iš vietinių gyventojų supirko įvairių reliktų ir taip per dvejus metus surinko eksponatus, kurie sudarė būsimo muziejaus rinkinių pagrindą. Muziejaus kūrimo darbuose jam talkino žmona Teodora Šiaučiūnienė ir mokytoja Aurelija Stankevičiūtė-Onaitienė, iniciatyvą palaikė aktyvus kraštotyrininkas ir publicistas  Kernavės kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, kiti to meto visuomenės veikėjai ir praeities mylėtojai. Kuriamą muziejų J. Šiaučiūnas visų pirma matė kaip tautiškumo ir valstybingumo puoselėjimo erdvę.

J. Šiaučiūnas nuolat tobulino muziejų, 1937 m. balandžio 10 d. raštu Musninkų valsčiaus savivaldybės prašė lėšų jam atnaujinti, nes „numatoma iš sandelinio pobūdžio eksponatų suvertimo pereiti į muziejinio pobūdžio stilių”. Iki lemtingųjų 1940 m. muziejuje buvo sukaupta 630 eksponatų: akmens ir bronzos amžiaus archeologinių radinių, senovinių pinigų, ginklų, įvairių buities reliktų. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, J. Šiaučiūnas tęsė savo veiklą, iki jį ištiko tūkstančių tarpukario Lietuvos inteligentų, savo kasdieniu darbu kūrusių modernią Lietuvos valstybę, likimas – 1941 m. birželio 14 d. jis buvo sulaikytas Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) ir išvežtas  į Krasnojarsko pataisos darbų lagerį. 1942 m. nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme pataisos darbų lageriuose ir 1943 m. žuvo taigoje.

Nacistinės Vokietijos okupacijos metais dalis muziejaus eksponatų dingo, bet nemažai jų buvo išsaugota mokytojos Sofijos Juškaitės ir Juozo Rudzinsko, kuris, 1945 m. muziejų atskyrus nuo mokyklos, tapo jo direktoriumi. 1948 m. muziejus perkeliamas į nacionalizuotą klebonijos pastatą (dabatinis bažnytinių reliktų muziejus). Neišvengiamai keičiasi muziejaus idėja – ekspoziciją tenka papildyti sovietinę santvarką reprezentuojančiomis temomis, bet visada stengiamasi eksponuoti ir Kernavės priešistorę, gamtos bei kultūros paveldą pristatančius objektus. Pavyzdžiui, 1948 m. eksponatai buvo suskirstyti į gamtos, archeologijos (nuo seniausių laikų iki XV a.) temas ir ekspoziciją „Kernavė tarybų valdžiai atsikūrus“. 1949 m. muziejaus direktoriumi tampa Leonardas Grybauskas. Kolektyvizacijai ir eksponatams iš „gyvenamojo laikotarpio“ paskiriami net trys iš keturių muziejaus užimamų kambarių, o archeologijos, numizmatikos ir gamtos eksponatai išdėstomi tik vienoje patalpoje. 1958–1961 m. muziejui vadovavo Birutė Valančiūtė, 1961–1963 m. – Marcelė Zapareckaitė. Tuo metu ekspozicija keitėsi: atskiruose kambariuose įrengti gamtos, archeologijos bei numizmatikos, etnografinių eksponatų ir Širvintų rajono įmonių, įstaigų bei kolūkių pasiekimų demonstravimo skyriai. Nuo 1963 m. muziejus ima veikti „visuomeniniais pagrindais“, o 1965 m. Kultūros ministerijos įsakymu Kernavės kraštotyros muziejus tampa Trakų istorijos muziejaus filialu ir pavadinamas Kernavės istorijos muziejumi. Jo vedėja paskirta Danutė Kvieskienė. Ekspozicija atnaujinama: prieškambaryje imama eksponuoti Kernavės archeologinių paminklų schema ir piliakalnių nuotraukos, pirmo skyriaus ekspozicijoje demonstruojami Kernavės nuo seniausių laikų iki XIX a. eksponatai, antrame skyriuje – XIX a. dvarų kultūros daiktai, trečiajame – valstiečių buitis XIX a. pab.–XX a. pr. Ketvirto skyriaus eksponatai rodė „kernaviškių kovą caro ir buržuazijos valdymo metais“ bei Kernavės gyvenimą sovietmečiu. Suremontavus muziejaus pastatą, 1968 m. birželio 10 d. atidaryta nauja, profesionaliai apipavidalinta ekspozicija, kurioje Kernavės paveldas buvo pristatomas panašiu principu – archeologijos, etnografijos, dvarų kultūros eksponatai bei sovietinę santvarką pristatantys objektai. Nuo 1973 m. muziejui vadovavo Jadvyga Purvaneckienė. 1979 m. Vilniaus universiteto (1980–1983 m. su Lietuvos istorijos institutu) pradėti sistemingi Kernavės archeologiniai tyrimai atvertė naują puslapį muziejaus istorijoje. Dėl svarbių archeologinių atradimų muziejui ilgainiui vėl buvo sugrąžinta jo įkūrėjo J. Šiaučiūno puoselėta vizija – istorinėje vietovėje tapti Lietuvos valstybingumo reprezentuotoju, pristatyti su šia vietove susijusią Lietuvos istoriją.

 1989 m., siekiant išsaugoti Kernavės archeologinį paveldą, buvo įkurtas Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas, jam vadovauti paskirtas archeologas Vytautas Ušinskas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir klebonijos pastatą grąžinus teisėtiems šeimininkams, Kernavės archeologijos ir istorijos muziejui teko jį palikti. 1992 m. pabaigoje muziejui buvo perduotas Kernavės kultūros namų pastatas ir nuo 1993 m. vienoje jo salių sutalpinami eksponatai nuo Kernavės priešistorės iki XVIII a. bei nedidelė ekspozicija, vaizduojanti XIX–XX a. pirmos pusės kernaviškių buitį ir muziejaus įkūrimo istoriją. V. Ušinskas siekė, kad Kernavės muziejaus-rezervato kūrimas būtų grindžiamas vientiso istorinio ir kultūrinio komplekso koncepcija, t. y. jį sudarytų du pagrindiniai komponentai – rezervato teritorija su istorinio landšafto elementais ir archeologinio paveldo objektais bei pats Archeologijos ir istorijos muziejus. Kernavės muziejui-rezervatui, kurio vadovu nuo 1991 m.  iki 2019 m. buvo architektas Saulius Vadišis, 2002 m. birželio 20 d. buvo suteiktas valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato statusas. Rezervato direkcijos struktūroje įkurti Archeologijos ir istorijos muziejaus, Mokslinių tyrimų, Ryšių su visuomene ir edukacinių programų skyriai, įsteigta archeologinių radinių konservavimo ir restauravimo laboratorija.

Vadovaujant S. Vadišiui 2012 m. duris atvėrė nauja, moderni, papildyta interaktyviomis technologijomis ir vizualizuota Kernavės archeologinės vietovės ekspozicija. Pirmoje salėje lankytojams interaktyviomis priemonėmis pateikiama vietovės formavimosi ir apgyvendinimo raida, atskleidžiama Kernavės archeologinės vietovės reikšmė Pasaulio paveldo kontekste. Ekspozicijoje pristatomas archeologų darbas – eksponuojama archeologinė perkasa ir nuo 1979 m. vykdytų archeologinių tyrimų akimirkos. Kernavės priešistorei ir viduramžių epochai – nuo X–IX t-mečio pr. Kr. iki XIV a. pabaigos – skirtos antra ir trečia salės. Įspūdingiausi archeologiniai radiniai perteikiami pasitelkiant čia gyvenusių bendruomenių kasdienybės, verslų ir amatų, laidojimo tradicijų kontekstus. Ekspozicijoje galima pamatyti ir XIII–XIV a. gyvenamojo namo rekonstrukciją.

Siekiant vaizdžiau perteikti archeologinį paveldą vietovės lankytojams, kultūrinio rezervato teritorijoje buvo įrengta muziejinė ekspozicija po atviru dangumi, atkurtas XIII–XIV a. Žemutinio miesto fragmentas – viduramžių miesto gatvė ir trys amatininkų kiemai.

2020 m. vasarį nauju Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato, ir jam priklausančio muziejaus, vadovu paskirtas istorikas dr. Ramojus Kraujelis.

1932 m. J. Šiaučiūnas rašė:

 „Kernavė tikisi ir laukia: archeologo kastuvo, istoriko plunksnos, menininko teptuko, literato lakios vaizduotės, kunigo misijos, mokytojo atsidėjimo...“

Jis siekė, kad Kernavės krašto muziejus taptų tikru kultūros židiniu, o į jį patekę eksponatai perteiktų tuo metu aktualias idėjas, išlaikydami ryšį su pirminiu kontekstu. Ir šiandien toks požiūris tebėra svarbus – jį kūrybingai plėtojant siekiama atskleisti Kernavės archeologinės vietovės paveldą Lietuvai ir Pasauliui.

Galerijoje pateikiamos fotografijos ir straipsniai pasakoja Kernavės muziejaus istoriją. Kviečiame pažiūrėti!