English Standartinė versija
Paieška
Naujienlaiškis
Archeologinė vietovė Informacija lankytojams » ARCHEOLOGINĖ VIETOVĖ
2020-05-27
Skelbiamas konkursas eiti Vyriausiojo specialisto - aplinkosaugos inspektoriaus pareigas

 

2020-05-27
Atnaujinti muziejaus paslaugų įkainiai
2020-05-22
Senoji Kernavė atgyja

 

2020-05-21
Georobotas Kernavėje

 

2020-05-15
Atšaukiamas eksperimentinės archeologijos festivalis "Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje 2020"

 

 
ARCHEOLOGINĖ VIETOVĖ
 

 Kernavės archeologinė vietovė – unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 metais įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, tuo pripažįstant šios vietovės svarbą pagal du UNESCO globojamiems paveldo objektams nustatytus vertės kriterijus:

 -  Kernavės archeologinė vietovė išskirtinai liudija apie gyvenviečių raidą Baltijos regione maždaug 10 tūkstančių metų laikotarpiu. Vietovė turi išskirtinių pagoniškų ir krikščioniškų laidojimo tradicijų sąlyčio įrodymų;

 -  gyvenviečių struktūra ir įspūdingi piliakalniai yra ypač svarbūs tokio tipo objektų vystymosi ir jų naudojimo ikikrikščioniškuoju laikotarpiu pavyzdžiai.

     Kernavė – Lietuvos Troja. Čia, vaizdingoje Neries pakrantėje Pajautos slėnio amfiteatre, stūkso piliakalniai, šalia kurių nuo neatmenamų laikų kūrėsi senovės gyvenvietės ir buvo laidojami žmonės. Nedideliame 194 hektarų žemės lopinėlyje išlikusios kultūros vertybės, gausūs archeologiniai radiniai, istorijos tėkmėje susiformavęs kraštovaizdis mums byloja apie kultūras, gyvavusias šiame areale 11 tūkstančių metų – nuo vėlyvojo paleolito laikų (IX tūkstm. pr. Kr.) iki pat šių dienų. Kartais klestintis, kartais apmiręs gyvenimas šioje vietovėje niekada nebuvo nutrūkęs...
     Pirmiausia lietuvio vaizduotėje Kernavė iškyla kaip vienas iš valstybingumo simbolių – pagoniškos Lietuvos sostinė, apipinta legendomis ir padavimais. Istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 metais eiliuotoje Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose, kur aprašytas nesėkmingas kalavijuočių žygis į Lietuvą, į Kernavę, į kunigaikščio Traidenio žemę. Viduramžiai buvo išskirtinis laikotarpis Kernavei – vieno svarbiausių Lietuvos politinių ekonominių centrų klestėjimo ir, deja, žlugimo metas, palikęs neįkainojamas vertybes: penkių piliakalnių fortifikacinę sistemą, kapinyną su įstabaus grožio įkapėmis, sudegintų kunigaikščio pilių ir sunykusio amatininkų bei pirklių miesto liekanas.
     Čia, po sąnašų sluoksniu, nuo mūsų akių paslėptas paskutinės Europoje pagoniškos valstybės kultūrinis palikimas. Beveik prieš tris dešimtmečius pradėti šios vietovės archeologiniai tyrinėjimai padėjo parašyti ne vieną naują Lietuvos priešistorės puslapį ir praplėtė mūsų žinias apie vieną iš svarbiausių procesų Lietuvos ir Europos istorijoje – pagoniškosios bendruomenės virsmą krikščioniškąja. Šiuo metu ištirta tik apie 2% kultūrinio rezervato teritorijos. Šioje teritorijoje jau žinoma 16 archeologinių ir 3 architektūrinės vertybės, kurios įtrauktos į Kultūros vertybių registrą, o archeologijos ir istorijos muziejaus saugyklose sukaupta virš 30 tūkstančių eksponatų. Su šiais ilgamečių archeologinių tyrinėjimų rezultatais Jūs susipažinsite Kernavės kultūrinio rezervato muziejinėje ekspozicijoje. Tačiau svarbiausia mokslinių tyrinėjimų išdava – tai, kad apie Kernavę šiandien yra kalbama ir rašoma kaip apie itin svarbią visos baltų istorijos pažinimui vietovę. Tyrinėjimai tęsiasi...