Restauravimas

Archeologijos ir istorijos muziejuje, plečiantis archeologinių radinių rinkiniams, 1995 metais įkurta archeologinių radinių konservavimo ir restauravimo laboratorija. Laboratorijoje dirba I kategorijos archeologinių radinių restauratorės Vasarė Ratkevičienė ir Gražina Vadišienė.

Muziejaus laboratorijoje konservuojami - restauruojami organinės - medžio, odos, tekstilės, kaulo ir neorganinės kilmės – metalo (vario, sidabro, aukso, alavo, švino lydiniai), keramikos, stiklo  archeologiniai dirbiniai. Taip pat tam tikras dėmesys skiriamas nedidelei istorinių, etnografinių radinių kolekcijos priežiūrai.

Restauratoriaus darbas neatsiejamas nuo archeologo tyrinėjimų. Iškėlus radinį į žemės paviršių suardoma nusistovėjusi pusiausvyra tarp daikto ir jį supančios aplinkos, tai paspartina jo irimo procesą,  todėl restauratorius,  skubiai įvertinęs dirbinio būklę, parenka tinkamą konservavimo metodiką ir suteikia jam „pirmąją pagalbą“ lauko sąlygomis.

Į laboratoriją radiniai patenka padengti nešvarumų sluoksniu, korodavę, apirę, neaiškios formos. Čia jie fotografuojami, atliekami įvairiūs cheminiai, fizikiniai bei rentgenografiniai tyrimai. Konservavimo pradžioje radiniai valomi mechaniškai (naudojant lupą, mikroskopą) – skalpeliais, šepetėliais, šlifavimo-poliravimo akmenėliais, ultragarso įrankiais. Jeigu to nepakanka, radiniai papildomai valomi chemiškai. Vėliau dirbiniai gerai išdžiovinami, tvirtinami polimerais, jeigu reikia klijuojami, atkuriama, rekonstruojama  jų forma. Paskutiniame etape dirbiniai padengiami apsaugine vaško danga, kuri  izoliuoja juos nuo aplinkos pokyčių. Dirbinių konservavimui naudojamos tik veiksmingos, ekologiškos, netoksiškos, pasižyminčios grįžtamumo savybe cheminės medžiagos. Laboratorijos darbuotojos neretai konsultuojasi įvairiais konservavimo bei saugojimo klausimais su didžiųjų restauravimo centrų aukštesnės kvalifikacijos specialistais, dalyvauja jų rengiamuose seminaruose, bei konferencijose restauravimo klausimais.

 Konservuota-restauruota archeologinė medžiaga eksponuojama ir saugoma muziejaus saugyklose, kur specialiai sukurta aplinka sulėtina ar net visiškai sustabdo cheminius, elektrocheminius, biologinius irimo procesus ir išsaugo radinius.