Vietovės istorija

Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis

Pirmieji gyventojai į Lietuvą atkeliavo maždaug prieš 13 tūkstančių metų, atsitraukus ledynams. Vėlyvojo paleolito medžiotojus į atšiaurias gamtines sąlygas atviliojo čia besiganiusios šiaurės elnių kaimenės. Sekdami paskui jas, medžiotojai įsikurdavo laikinose stovyklavietėse. Ne kartą jie buvo apsistoję ir Kernavėje – slėnyje prie Neries randama vėlyvojo paleolito Svidrų kultūros titnaginių strėlių antgalių ir kitų dirbinių, datuojamų IX tūkstantmečiu pr. Kr.

Klimatui šiltėjant, mezolito laikotarpiu (VIII–VI tūkstantmetis pr. Kr.) tundrai būdingas pievas ir krūmynus pakeitė spygliuočių ir lapuočių miškai, juose paplito įvairūs gyvūnai, o upėse ir ežeruose buvo gausu žuvų. Nuo gamtos dar labai priklausomas žmonių gyvenimo būdas tapo sėslesnis. Kernavės archeologinėje vietovėje nuo to laiko buvo gyvenama nuolat.

Neolito laikotarpiu (V–III tūkstantmetis pr. Kr.) pradėjus plisti žemdirbystei ir gyvulininkystei, stovyklavietes keitė pastovios gyvenvietės. Keitėsi ir pasaulėžiūra – žmogus pradėjo labiau save išskirti iš gamtos, žvėrių garbinimo kultą keitė antropomorfinių dievų garbinimas. Šiuo laikotarpiu Lietuvos teritoriją pasiekė naujų gyventojų banga – tai buvo indoeuropiečiai, baltų genčių protėviai.

Ankstyvasis metalų laikotarpis (II–I tūkstantmetis pr. Kr.) – pereinamasis laikotarpis tarp akmens ir geležies amžių. Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės pradėjo gaminti bronzinius įrankius, tačiau dar ilgai naudojo titnaginius ir kaulinius.

Akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio raidą Kernavės archeologinėje vietovėje atskleidžia priešistorinių stovyklaviečių ir gyvenviečių tyrimai slėnyje, o piliakalniuose rasta archeologinė medžiaga liudija apie jų apgyvendinimo pradžią ankstyvuoju metalų laikotarpiu.

Geležies amžius

Erų sandūroje Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių materialinėje kultūroje vyko staigūs ir reikšmingi pokyčiai. Augo darbo našumas, gerėjo gyvenimo sąlygos, didėjo gyventojų skaičius. Pagrindinė to priežastis – prasidėjusi plataus masto geležies gavyba ir išplitę geležiniai įrankiai. Neries baseine suklestėjo Brūkšniuotosios keramikos kultūra, kurios žmonės laikomi Rytų baltų protėviais.

Pirmaisiais amžiais po Kristaus piliakalniuose formavosi nedidelės įtvirtintos gyvenvietės. Kernavėje gyvenimui buvo pritaikytas natūralus Neries viršutinės terasos iškyšulys – šiuo metu vadinamas Aukuro kalnu, o II–III a., augant gyventojų skaičiui, žemdirbių ir gyvulių augintojų gyvenvietės įsikūrė derlingame Neries slėnyje.

Geležies amžius – svarbus baltų genčių formavimosi laikotarpis. Sudėtingų etnokultūrinių procesų išdavoje III a. išsiskiria Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Šios kultūros žmonės – tiesioginiai lietuvių tautos protėviai. Galutinį baltų genčių susiformavimą įtakojo visoje Europoje vykęs Didysis tautų kraustymasis, savo apogėjų pasiekęs V a. Šio neramaus laikotarpio pėdsakai aptinkami ir Kernavėje. Aukuro kalno piliakalnyje rasti klajoklių strėlių antgaliai, apšaudytų ir sudegintų gynybinių įtvirtinimų liekanos liudija apie hunų ir kitų genčių dažnus puolimus.

Geležies amžiuje Kernavėje formavosi vienas iš svarbiausių lietuvių genties centrų. Ši gentis atliko lemiamą vaidmenį vienijant baltų gentis ir XIII a. sukuriant valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Kernavės viduramžiai

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kernavė paminėta 1279 metais. Metraštininkas Hermanas Vartbergė Livonijos kronikoje (Chronicon Livoniae) aprašo Vokiečių ordino magistro Ernesto Rasburgo tais metais įvykdytą didelį karo žygį į lietuvių žemę iki pat Kernavės: "...fecit autem magnom expeditionem in terram Letwinorum versum Kernowe". Šis žygis į kunigaikščio Traidenio žemę, pasibaigęs ordino magistro žūtimi, aprašytas ir Eiliuotoje Livonijos kronikoje (Livländische Reimchronik).

Kernavės piliakalnių įtvirtinimas ir ankstyvųjų viduramžių miesto iškilimas siejamas su Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia kunigaikščio Mindaugo valdymo laikais (1236–1263). Valdant kunigaikščiui Traideniui (1269–1282), Kernavė tapo vienu svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominių ir politinių centrų. Tuo metu miesto dydžiu, svarba bei fortifikacinių įtvirtinimų pajėgumu jai galėjo prilygti tik Vilnius. Centriniame Kernavės piliakalnyje, Aukuro kalne, stovėjusią kunigaikščio pilį saugojo keturių piliakalnių gynybinė sistema. Piliakalnių papėdėje Pajautos slėnyje ir viršutinėje Neries terasoje driekėsi pirklių bei amatininkų miestas, kuriame, kaip ir daugelyje viduramžių miestų, gyveno įvairių tautybių bei tikėjimų žmonės. XIII–XIV a. Kernavės miesto ir kapinynų tyrimai liudija apie aukštą karybos bei amatininkystės lygį, klestėjusią prekybą ir atskleidžia vieną reikšmingiausių Lietuvos istorijos etapų – pagoniškos kultūros virsmą krikščioniškąja.

XIV a. pradžioje kunigaikštis Gediminas perkėlė sostinę iš Kernavės į Trakus, o vėliau į Vilnių. Kurį laiką Kernavė dar išliko svarbiu Lietuvos miestu, tačiau Vokiečių ordino puolimai antroje XIV a. pusėje palaužė jos galybę. Lemtingo 1390 m. užpuolimo metu miesto gynėjai atsitraukdami sudegino medines pilis, gyventojai paliko Pajautos slėnį. Ilgainiui Neries sąnašos uždengė viduramžių miesto liekanas ir senoji Lietuvos sostinė nugrimzdo į užmarštį.